Kvedinburgo analuose – prie 1009 m. yra toks įrašas: „Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, XI suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis XVIII, VII. Id. Martii petiit coelos“
(„Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų“). Šiame sakinyje pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
Tačiau iškyla klausimas. Ar Lietuvos vardui tik 1000-is metų? Esu įsitikinęs, kad kur kas daugiau. Gaila, kad neaptinkamas Lietuvos vardo paminėjimas senesniuose rašytiniuose šaltiniuose.
Kitaip mano Venesueloje gyvenanti garsi kalbotyrininkė ir žurnalistė Jūratė Statkutė de Rosales. Savo knygoje "Senasis aisčių giminės metraštis", teigia, kad karo žygius į Romą ir Indiją, kitus tolimus kraštus rengė nuo Vyslos iki Uralo gyvenę aisčių (lietuvių, latvių, prūsų ir kitų baltų genčių) protėviai, o ne germanai. Tai ir daugybė kitų teiginių aukštyn kojomis apverčia senosios Europos istoriją. Ji įsitikinusi, kad dabartiniai baltai (lietuviai ir latviai) gali skaičiuoti keturis tūkstančius savo istorijos metų.
Labai įdomus dienraščio Kauno dienos žurnalistės Virginijos Skučaitės straipsnis "Pamiršta istorija: mūsų protėviai sugriovė Romą": http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/pamirsta-istorija-musu-proteviai-sugriove-roma-226702/puslapis4
"Sakoma: Jei valstybę šimtą metų valdytų geri ir gabūs žmonės, joje nebeliktų nusikaltimų ir nebereikėtų mirties bausmės. Tai teisingi žodžiai" Konfucijus