[/caption]
Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narys, istorikas Gintaras Vaičiūnas skaitė paskaitą „Kurklių kraštas 1917–1919 metais (valstybės atkūrimas). Keletas minčių iš G. Vaičiūno paskaitos. „Apie Lietuvių konferenciją Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. J. Staugaitis rašė: „Suvažiavo visa, kas buvo likę Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio. 1917 m. rugsėjo visi delegatai susirinko Miesto žiemos teatro salę Vilniuje. Atvykę visi jie pateikdavo kvietimo į konferenciją įrodymą – dalyvio bilietą. Į posėdžius ėjo pasipuošę nedideliu iš žalios ir raudonos juostelės surištu kaspinėliu: numatyta, kad šios spalvos turėtų būti Lietuvos vėliavoje. Buvo čia įvairių luomų ir profesijų žmonių, pradedant kaimiečiu, baigiant lenkuojančiu dvarininku. Suvažiavo įvairių srovių ir pasaulėžiūrų žmonių, pradedant kunigu, baigiant socialistu. Anuo metu, manau, ne kitokia būtų buvusi susirinkimo sudėtis, jei į jį būtų buvę atsiųsti atstovai, pačių žmonių išrinkti.“
Į šią konferenciją buvo pakviesti 264 asmenys, tačiau atvyko 222 atstovai iš įvairių Lietuvos apskričių ir 33 apskričių delegatai. Iš 222 jos dalyvių 136 arba 61% priskiriami inteligentų kategorijai (iš jų 69 – dvasininkai, 20 – mokytojų, 6 – gydytojai, 4 – inžinieriai). Aukštąjį mokslą buvo baigę 58 dalyviai, kiti inteligentai buvo baigę vidurines specialiąsias mokyklas. Daugiausia dalyvių buvo iš Vilniaus lietuvių organizacijų, įvairių leidinių redakcijų – 55. Apie 30 proc. dalyvių nurodė savo bajorišką kilmę.
Iš dabartinio Anykščių rajono į konferenciją atvyko ir lietuvių konferencijoje dalyvavo 11 dalyvių: 4 ūkininkai, tai Juozas Baleišis ir Juozas Mikuckis iš Svėdasų valsčiaus, Kazimieras Steikūnas ir Juozas Žvirblis iš Debeikių valsčiaus;
2 studentai, tai Vytautas Didžiulis iš Griežionių netoli Andrioniškio – Sankt Peterburgo universiteto studentas ir Juozas Sabalys iš Svėdasų, mokęsis Sankt Peterburgo dvasinėje seminarijoje;
2 kunigai, tai Anykščių klebonas Jonas Šurna ir Vilniaus Visų šventųjų parapijos klebonas iš Trakinių kaimo Kurklių valsčiaus Juozapas Kukta;
Inžinieriai – Steponas Kairys iš Užunvėžių Kurklių valsčiaus ir Juozas Okuličius iš Latavėnų Troškūnų valsčiaus.
Konferencija priėmė politinę programą, jai įgyvendinti išrinko 20 narių. Lietuvos Taryba, kuri po 5 mėnesių 1918 m. vasario 16 d. paskelbė atkurianti Lietuvos Nepriklausomybę. Drąsuolis iš Trakinių kaimo, Kurklių valsčiaus Martynas Kukta (klebono Juozapo Kuktos brolis) nepabūgo vokiečių valdžios ir savo spaustuvėje Vilniuje atspausdino Lietuvos Tarybos oficialųjį dienraštį „Lietuvos aidas“ su 1918 m. vasario 16-ios paskelbtu Lietuvos Nepriklausomybės aktu. Šis atsišaukimas su visais parašais, jau vasario 19 d. buvo išplatintas visoje Lietuvoje. Už tai M. Kukta nukentėjo.“
Kitos paskaitos dalyje istorikas G. Vaičiūnas pasakojo apie Kurklių valsčiaus Lietuvos kariuomenės savanoriai žygdarbius. Kovose dėl Nepriklausomybės dalyvavo apie 63 kurkliečių savanoriai. Šiems didvyriams ir savo dėdei Lietuvos savanoriui, žuvusiam už Lietuvos laisvę Povilui Pilkai, sūnėnas Jonas Pilka Lietuvos atgimimo pradžioje 1992 m. savo lėšomis ir savo sklype pastatė įspūdingą paminklą.
Jonas Pilka savo skyle už asmenines lėšas pastatė paminklą Lietuvos kariuomenės savanoriams
„Pasak prof. dr. Valdo Rakučio ketvirtas pagal svarbą Lietuvos nepriklausomybės kovų 1918–1923 m. mūšis yra vykęs Kurklių apylinkėse. Lietuvių savanorių bei jiems padėję vokiečiai 1919 m. gegužės 17 d. mūšį prieš Rusijos bolševikų kariuomenę laimėjo lietuviai“ – pasakojo G. Vaičiūnas.
Anykštėnui istorikui Gintarui Vaičiūnui kukli dovana už paskaitą „Kurklių kraštas 1917–1919 metais“ Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos žurnalas „Genealogija ir heraldika“
Repečkų-Krivičių giminės susitikime trumpai buvo pristatyta Kurklių parapijos, Anykščių rajono Repečkų giminės genealogija. Šios giminės medyje yra beveik 500 asmenų. Seniausias protėvis – Baltramiejus Repečka g. apie 1750 m. Taip pat vyko šeimų viktorina „Lietuvos istorijos vingiai“. Kaunietis Darius Juodenis ne tik paruošė 3 etapų valandos trukmės viktoriną, bet ir gerai ją vedė. Nugalėjo komanda „Sumuštinių balius“, antrą vietą laimėjo komanda „Dainius ir merginos“, trečią – „Kavenskai“. Susitikimo organizatorius vilnietis Lauras Zaičenkovas antrus metus iš eilės ne tik puikiai surengė giminės susitikimą, bet ir sugalvojo kaip įmažinti kiekvieną susitikimo dalyvį specialia nominacija. Programoje „Už Lietuvą, vyrai“ nominacijos buvo sekančios: „Už piešinius“, „Už Viktoriną“, „Už madą“, „Už Diskoteką“, „Už pagalbą“, „Už dalyvavimą“, „Už feisbuko laikus“, „Už kompaniją Jorūnei“, „Už palaikymą ir ryžtą“, „Už aktyvumą“, „Už viską“, „Už geras naujienas“, „Už konkretumą“ ir kt. Susitikimo metu buvo pagerti rugsėjo mėnesį gimtadienius švenčiantys susitikimo dalyviai, 2018 metų jubiliatai. Vyriausia Repečkų Krivičių giminės susitikimo dalyvė buvo Janina Krivičiūtė Katinienė (73 m.), vyriausias – Vladimiras Zaičenkovas (62 m.). Jauniausia dalyvė buvo Jorūnė Zaičenkovaitė (7 m.), jauniausias – Rojus Grigaliūnas (5 m.). Taip pat buvo pasveikinti rubinines vestuves (40 metų sukaktuves) šiais metais švenčiantys rokiškėnai Vladimiras ir Laima Krivičiūtė Zaičenkovai. Vakaro programa tęsėsi su diskoteka „Retro stilius“, kurios vedėjas buvo DJ Tomas Vilkas (Kupiškis). Gražias tradicijas reikia puoselėti. Tam reikia visų šios giminės palikuonių pastangų. Linkiu, kad šios giminės susitikimai nenutrūktų, jie tęstųsi. Taip pat linkiu, kad trečiame susitikime dalyvautų visi Repečkų giminės palikuonys, pabirę po platų pasaulį.
Susitikimo dalyviai
Vyriausia giminės susitikimo atstovė Janina Krivičiūtė Katinienė, Robertas ir jo žmona Dalia Krivičiūtė Aksinavičiai.
Giminės susitikimo organizatorius Lauras Zaičenkovas įteikia apdovanojimą „Už giminės faktus“
Atminčiai susitikimo programa su dalyvių parašais
„Lai gyvuoja liuosa demokratiška nepriklausoma Lietuva!“, – tai buvo paskutinis mūsų kraštiečio Stepono Kairio (42 m. amžiaus inžinieriaus pirmininkavusio 10 iš 12 Lietuvių konferencijos posėdžių. Konferencijoje išrinkto Lietuvos tarybos vicepirmininko) mestas obalsis, kurį visi su ašaromis ir džiaugsmu kartojo ir plojo /.../.“
Gintaras Vaičiūnas